Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas”. Ketvirtuoju pokalbiu pristatome vertėją iš lenkų kalbos Vyturį Jarutį ir jo verstą Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos”.

Neoficialiai manoma, kad būtent jis lėmė Švedijos akademijos sprendimą skirti rašytojai Nobelio literatūros premiją 2018-aisiais. Tokarczuk linkusi nuolat peržengti žanrų ir literatūrinių schemų ribas (neretai nulemtas rinkos), naujais ryšiais susieti įvairias formas ir raiškos būdus atskleidžiant pasaulio įvairovę, spalvingumą, simbiotinę prigimtį. Formaliu požiūriu "Jokūbo knygos" yra istorinis romanas apie Švietimo epochon žengiančios Vidurio ir Pietryčių Europos religines, politines, kultūrines peripetijas. Tačiau sykiu jį galima skaityti kaip pačios istorijos apmąstymą, nes autorė kelia klausimus apie šiandieninės Europos turinį ir prasmę ir ieško atsakymų į juos. Sykiu tai nepaprastai sodrus epas, kuriame rašytojos vaizduotė po šapą, po smiltį sunešė ir fantastiškai, kartais mistiškai sulipdė žinomus ir nežinomus istorinius faktus, buitines realijas, įvairių kraštų tautosaką, Rytų ir Vakarų tradicijas ir papročius.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Trečiuoju pokalbiu pristatome vertėją Aidą Krilavičienę ir jos išverstą suomių rašytojos Anni Kytömäki romaną „Margarita“, 2020 m. pelniusį svarbiausią Suomijos literatūrinį apdovanojimą “Finlandia”. Anni Kytömäki (1980) – kritikų ir skaitytojų pripažinta suomių rašytoja, profesionali gamtos kartografė ir muzikantė, taip pat masažuotoja, savo kūryboje mėgstanti pažvelgti į gyvenimą „tyliųjų, nematomųjų“ akimis. Romano veiksmas vyksta pokariu, kai Suomija, praradusi nemažą dalį teritorijos ir daugybę žmonių, stengiasi atsigauti. Daugiasluoksnė istorija pateikiama trijų veikėjų, kuriuos suveda Kankaristo miestelis šalia Vehkasalo girios, lūpomis: sanatorijos masažuotojos, miškininko ir kareivio. Vietomis įsiterpia ketvirtasis – gėlavandenė perluotė Margaritana margaritifera, tebegyvenanti upėje, tekančioje per girią. Santūriai ir jautriai rašytoja pasakoja apie žmonių ir gamtos pasaulius ir jų susidūrimą, valstybės pastangas pokario nepriteklius įveikti miškų kirtimu, o karo netektis – gimstamumo reguliavimu. Sanatorijai bankrutavus ir Suomiją užgriuvus poliomielito epidemijai, pagrindinė veikėja persikelia dirbti į Helsinkio ligoninę, o jos meilės istorija, iš pradžių atrodžiusi nereikšminga, pamažu virsta tikru galvosūkiu…

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas”. Antruoju pokalbiu pristatome Šv. Jeronimo premijos laureatę, anglų ir amerikiečių klasikos vertėją Ireną Balčiūnienę.

Šiame įraše kolegė atsiskleidžia kiek kitu amplua, būtent kaip savo tėvo Ksavero Andrašiūno knygos „Gyvybės gambitas“ sudarytoja ir parengėja. Autorius, lydėjęs Lietuvos komandą į 8-ąją šachmatų olimpiadą bekraujei kovai, aprašė kelionę į Argentiną, skubotą grįžimą iš jos prasidėjus karui ir kruvinąjį vienos nakties „gambitą“ su NKVD tardytojais Velsko lageryje. I. Balčiūnienė išsamiai papasakoja apie tėvo gyvenimo aplinkybes, rankraščio ir knygos atsiradimą, apie kitus jo rankraščius, probėgšmais ir apie savo kaip vertėjos darbus.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, pradeda pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Kiekvienu įrašu konkrečią knygą (arba autorių) pristatys vertėjas, kuris dažniausiai lieka už kadro, bet kaip tik jis labiausiai pajėgus atskleisti verčiamų kūrinių istorinius ir kultūrinius kontekstus, menines priemones, galimus ryšius ar paraleles su Lietuvos realijomis. 

Šiame įraše vertėja Austėja Merkevičiūtė pristato svarbiausią austrų psichiatro ir neurologo Viktoro E. Franklio veikalą „Sielogyda“. Vertėjai talkina Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto Lietuvoje įkūrėjas prof. Rimantas Kočiūnas. „Sielogydoje“ Franklis teoriškai pagrindžia logoterapiją, būtent į prasmę orientuotą psichoterapiją, ir pateikia daugybę jos praktinio taikymo pavyzdžių, taip pat ir tokiomis ribinėmis aplinkybėmis kaip koncentracijos stovykla. Logoterapija yra viena iš trijų kertinių Vienos psichoterapijos krypčių.

Kalbėjosi: Austėja Merkevičiūtė, prof. Rimantas Kočiūnas.

Muzika: 

SHOLOMO SECUNDOS dainą iš miuziklo „Men ken lebn nor men lost nischt“ (1932) JACOBO JACOBSO žodžiais, atlieka BUDAPEST KLEZMER BAND (2000).
1942–1944 m. V. Franklis su šeima kalėjo  „pavyzdiniame Terezienštato gete“.  Kartą kaliniai – Prahos džiazo muzikantai – atliko šią dainą, ir ji tapo neoficialiu  Terezienštato stovyklos žydų „himnu“.

Kūrybinė grupė: Austėja Merkevičiūtė, Vika Petrikaitė.